Author Archives: suokalbis

Tai buvo liūdniausia naktis Kankinamas netobulumo Liūdėjau ir maldavau Bet kažin ar tiek nuo manęs priklauso Man trūko Plonytė virvutė ir sienos apsimušė aksomu Teisinausi ir priešinausi Bandžiau atkristi Rasti užuovėją Mažiau norėti Paleisti ir gyventi iš naujo Tada pradedu dainuoti Ir vėl sukasi ratas Tik aš už jo ribų

Iš šešėlio į laisvę Palieku senus namus Nebemyliu savo miesto Nepasiilgstu aš tėvų Noriu net nepadėkoti Pasaulis man perdaug brangus Galiu peteliške sapnuoti Apvaisint naujus žiedus

Aš nebijau tavęs Kaip keista tai tarti Tu mano brolis Vienintelis skirtumas   Spalvingas pasaulis Juslus mūsų ritmas Žvaigždėtosios naktys Medžiotojo turtas   Sukasi ratai Mikrochirurgija Vienintelė konstanta Gyvybės burbulas

Šakos svyra, mainosi ir pina Pulsuojančios sinapsės džiūsta ir gaivinas Grūbūs pirštai suteikia komfortą, ribą Slepiuos po lova, bet šleikštulys nedingsta Paimk mane, prašau, daryk ką nori Suteik beprasmiškam klajokliui skonį Nubrėžk perimetrą, nukalk man jungą Užstok man saulę, atstok man turtą Sunkiasi tamsus vanduo pro rakto skylę Uždaros durys bauginančiai nebylios Gal kitą kartą […]

Norėjau būt pasikeitęs, bet stoviu toks pat, gal net labiau toks pat nei buvau Norėjau galėti, ko tada negalėjau, ir stebinti tuo, kas tada buvo svarbu Bet ir dabar, aš dar vis ten pat, žvalgausi, svajoju Matau, kad ir tu dar vis ta pati, tad kam tie planai, kam mūsų tie norai